Kiokušino karatė čempionė Margarita Čiuplytė: „Stipriam vyrui stipri moteris turėtų būti įdomi“

Gretos Skaraitienės/ „Žmonės“ nuotr.  / Margarita Čiuplytė

Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

Pasaulio kiokušino karatė čempionė Margarita Čiuplytė (28) – nepaprastai moteriška, nors nuo jos smūgio, matyt, pargriūtų ne vienas vyras. Prieš kiekvieną kovą ji pasidažo, o raudonai lakuoti nagai jau seniai tapo savotišku sėkmę nešančiu talismanu. „Su lietuvaitėmis juokaujame: laimi ne tik stipriausios, bet ir – gražiausios, – kvatoja pasaulio čempionė. – Na, mėgstu aš tas moteriškas tuštybes! Patinka man ir pasipuošti, ir kartais po parduotuves palakstyti, ir pasidažyti.“

Po šių metų pasaulio čempionato prakalbai apie karjeros pertrauką. Ilgai ketini atostogauti?

Dalyvavau visuose čempionatuose iš eilės – kas dvejus ar ketverius metus. Poilsio visai neturėjau, nors... Šįkart nusprendžiau kurį laiką pailsėti, bet jau po savaitės pradėjau jausti, kad kažkas – ne taip. Tačiau treniruotės, kai nereikia ruoštis varžyboms, – ne tokios intensyvios, per jas psichologiškai mažiau save spaudi, mažiau reikalauji: kas nors neišėjo – ir tiek to. O prieš varžybas stengiesi iš paskutiniųjų: lipi, vertiesi per galvą. Tai labiausiai ir išsunkia... Dabar kurį laiką sportuosiu savo malonumui, o konkurentėms paliksiu šansų pasireikšti (juokiasi).

Tavo lygio sportininkei dar yra ko siekti?

Kiokušino karatė – ne olimpinė sporto šaka, tad pasaulio čempionatai mums – savotiškos lubos. Kol kas nelaimėjau absoliučiojoje įskaitoje, bet visi kiti titulai ir apdovanojimai jau sudėti į lentynas. Žinoma, motyvacija silpsta, imi galvoti: negi esu tokia egoistė, kad niekam kitam neužleidžiu vietos? Juk čempionės titulas – vienas, o norinčiųjų jį gauti, užlipti ant pakylos – šimtai. Kuo toliau, tuo motyvacijos paieškos tampa sudėtingesnės. Dabar trokštu ne būti stipriausia, o kuo labiau ištobulinti techniką, demonstruoti dar gražesnes, įdomesnes, techniškesnes kovas. Kad kuo mažiau būtų stumdymosi ir smūgių „šiaip sau“, o daugiau – tikslą pasiekiančių, nubloškiančių varžovę į nokautą ar nokdauną.

Prisipažinsiu: iš tokios žavios merginos lūpų tai skamba žiaurokai. Priešininkių negaila?

Bet juk tai – sportas! Čia kaip dirbantiems morge: pirmomis darbo akimirkomis gal ir nemalonu pjaustyti lavonus, bet po truputį pripranti. Kai ant tatamio praleidi ne vienus metus, į daug ką išmoksti žiūrėti be emocijų. Netgi – į nokautus ir nokdaunus. Žinoma, visada malonu, kai juos patiri ne tu, o ir pasitenkinimo sužeidus žmogų nejauti, tačiau džiaugsmas dėl gražiai laimėtos kovos – neišvengiamas.

Pačiai netekti sąmonės ant tatamio neteko?

Dar ne. To priežastis – sėkmė arba gera gynyba.

Ką tau reiškia būti geriausiai pasaulyje?

Nesuherojinu savo pasiekimų. Į visa tai žiūriu kaip į darbą: dirbu, o už savo darbą gaunu apdovanojimų, sulaukiu įvertinimų. Nesu didvyrė. O ir nesvarstau, kas pasaulyje kiečiausia, nesididžiuoju ir sparnų neužsiauginau. Mano pergalės jausmas turbūt toks pat, koks apima verslininką, po ilgų pastangų sudariusį pelningą sandorį ir uždirbusį milijoną.

Deja, jūs, sportininkai, milijonų iš titulų neuždirbate.

Deja, taip... Kol buvau jauna, apmaudo dėl to neliejau, bet dabar šiek tiek liūdna: juk įdedi labai daug pastangų, sportui atiduodi visą gyvenimą, o gyventi iš laimėjimų nelabai gali. Antra vertus, šioje situacijoje stengiuosi rasti pliusų: turiu galvą ir pati sugebu užsidirbti pragyvenimui. O kai neturėsiu jėgų ar sveikatos sportuoti, bent jau nepražūsiu – mokėsiu save išlaikyti.

Apie sportininkės karjeros pabaigą jau pagalvoji?

Mūsų sporte tie, kuriems per trisdešimt, laikomi senais, jau – vyresniosios kartos atstovais. Tokių, kurie profesionaliai sportuotų iki keturiasdešimties, – visai nedaug. Vyrai po trisdešimties dažniausiai karjerą baigia dėl traumų, moterys – dėl šeimos, vaikų.

Baisu ką ir sakyti: vieną akimirką gali atrodyti, kad jau – laikas, kitą – kad dar galiu ir noriu sportuoti. Prieš trejus metus irgi maniau: artėjantis čempionatas bus paskutinis, bet apsisukau ir vėl grįžau į sporto salę. Ne tu pats, o likimas turi nubrėžti ribą: gal ateis diena, kai nebesinorės sportuoti, o gal gyvenimas atsiųs mylimą žmogų, sukursiu su juo šeimą. Prieš penkerius ar dešimt metų būčiau sakiusi, kad dėl šeimos sporto neaukočiau, o dabar, manau, net nesusimąstyčiau. Labai tikiuosi, kad vieną dieną pajausiu, ar treniruotės, laimėjimai vis dar teikia džiaugsmo, ar įdėtas darbas, laikas, jėgos tenkina mano ego. Ar į treniruotes vis dar skraidau, o gal tai tampa sunkia pareiga?

Tavo draugai – visi iki vieno iš karatė pasaulio?

Neturiu daug draugų. Nors esu gana lengvai bendraujanti, ryšių visai nemoku palaikyti: nepaskambinu, pamirštu gimtadienius, nepasveikinu. Kas nori su manimi draugauti – draugauja (šypsosi). Turiu bičiulių ir iš karatė pasaulio, ir iš mokyklos laikų. Puikiai sutariu su metais vyresne seserimi Jovita.

Tavo sporto šaka – itin nemergaitiška: mėlynės, aptrankyti krumpliai, nutrintos rankos.

O man atrodo, kad moteriškų sporto šakų apskritai nėra. Šokiai? Gimnastika? Kaip pažiūrėsi: pirštai mėlyni, kojos nubrozdintos, nuo buomų mergaitės krinta, kojas plėšo, drasko – kur jūs matote moteriškumą? Kad ir apie kokią sporto šaką kalbėtume, ten, kur profesionalumas, ten kartu ir – juodas darbas, bet žiūrovai paprastai jo nemato.

Margarita Čiuplytė

Mykolo Romerio universiteto Policijos fakultete Kaune baigei teisę ir policijos veiklą, paskui porą metų dirbai policijos sistemoje, bet iš jos pabėgai. Nepatiko?

Iš profesijos turėčiau būti kriminalistė, bylų tyrėja ar nepilnamečių inspektorė. Vis dėlto esu toli nuo viso to – iš prigimties man svarbi taika pasaulyje, harmonija. Nuolat dirbti, kai yra konfliktinės, neigiamų emocijų kupinos situacijos, tiesiog negalėčiau.

Po studijų dirbau pedagoginį darbą: policijos mokykloje mokiau pareigūnus taktikos, šaudymo ir kovinio pasirengimo. Kaip į mane reagavo vyrai? Vyrams nepatinka moterys, kurios dirba vyriškus darbus, nes jiems atrodo, kad moterys viską gauna lengviau: „Ai, moteris...“ Man konfliktų išvengti pavykdavo.

Tačiau nuolat galvojau apie trenerės darbą. Pykstu ant gyvenimo ir jo taisyklių: mes gyvename trumpai, sulaukę vos septyniasdešimties jau sukame ratus apie vaistines, o vis tiek visą gyvenimą privalome dirbti. Kai žiemą į darbą išeidavau ir grįždavau su tamsa, man atrodė, jog tai – pati paprasčiausia vergystė. Vergauju dėl ko? Dėl pinigų? Tikrai ne dėl milijonų. Man atrodė, kad dirbti su vaikais paprasčiau: darbas – po pietų, alga – panaši, o ir laiko asmeninėms treniruotėms lieka. Norėjau leisti sau gyventi, o ne vergauti. O jei vergauti ir nematyti dienos, tai tik dėl įkvepiančios idėjos, dėl mėgstamo darbo. Taip atsidūriau Vilniuje, tapau trenere.

Treniruoji ne tik vaikus, bet ir moteris. Kokios moterys siekia sužinoti karatė paslaptis?

Vis mažiau moterų ateina išmokti apsiginti. Dabar jos ieško alternatyvių būdų sportuoti, jei nusibodo treniruokliai sporto salėje ar aerobika. Anksčiau moterims atrodė, kad, atėjusios į karatė, jos turės trankytis, draskytis, lieti kraują, nors iš tikrųjų mes tik treniruojamės, liejame prakaitą, dailiname figūras, išliejame susikaupusią agresiją, tobuliname techniką, siekiame diržų.

Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo žiauri istorija, kaip vienas bušido meistras spyrė pro šalį einančiai merginai į galvą. Ar sportas gali žmogų priversti elgtis agresyviai?

Nežinau, kokia buvo situacija: žmogus vartojo alkoholio ar ne – nuo to daug priklauso. Kiokušino karatė draudžiama demonstruoti emocijas. Vaikus mokau, kad šie privalo visada likti ramūs, – juk baltas kimono ir reiškia ramybę, lygybę, kuklumą, pagarbą kitam. Mūsų sporto šakoje skiriasi tik diržo spalva, bet ji visiškai nereiškia, jog esame stipresni, galingesni, geresni, o rodo vien tik mūsų žinias. Įgijęs daugiau žinių turi teisę vadovauti, ir tokį žmogų būtina gerbti. Nuo mažų dienų stengiamės vaikams įdiegti pagarbą kitam, santūrumą, ir labai tikiuosi, kad apie mūsų karatistus panašių istorijų neskaitysime.

O tau pačiai visada pavyksta suvaldyti emocijas?

Daug kas sako, kad esu rami, bet iš tikrųjų aš – gana emocionalus žmogus, ir gyvenime visko pasitaiko. Jei kas nors išveda mane iš kantrybės, galiu ir paisterikuoti, bet stengiuosi tai daryti vadovaudamasi protu. Žinoma, tarp savų kartais leidžiu sau daugiau (šypsosi)... Ir įsiutinti mane labiau gali smulkmenos nei rimti dalykai: jei diena buvo prasta, galiu supykti net už tai, kad kas nors užlipo ant kojos.

O moteriškai apsiverkti irgi moki?

Kartais verkiu, ir vėl – dėl paprastų dalykų. Nesu didelė verksnė, bet galiu apsiverkti net ir žiūrėdama filmą. Žinoma, kaip ir kiekviena moteris, greičiausiai šluostysiu ašarą dėl nelaimingos meilės, vyro, išsiskyrimo su juo. Tiesa, dėl to verkiau jau senokai: nėra vyro – nėra ašarų (kvatojasi).

Sakoma, kad vyrai bijo stiprių moterų...

Vieni turbūt bijo, kitiems tokios patinka. Manau, stipriam vyrui stipri moteris turėtų būti įdomi, o tie, kurie turi kompleksų ir nepasitiki savimi, greičiausiai ieškos silpnesnių už save – kad jaustųsi stipresni, kad jaustųsi tikri vyrai.

O kur šiais laikais rasti stiprių vyrų?!

Yra jų, tik reikia sutikti (šypsosi). Man patinka vyrai, kurie imasi iniciatyvos, sprendžia šeimos ar kitus svarbius klausimus, ištikus krizei nesutrinka ir moteriai leidžia atsipalaiduoti, nusiraminti.

Prieš porą metų įteikdama valstybinį apdovanojimą Prezidentė tau pašnibždėjo: „Smagu, kad yra moterų, kurios gali viską.“ Tokia ir esi?

Kiekviena moteris gali viską padaryti pati, kiekviena gali nugyventi gyvenimą viena, be vyro, o vyras – be moters, bet tada gyvenimas neįdomus, juk kartais taip gera, kai kažkas kitas iš meilės kažką padaro dėl tavęs!