Seimo vadovo V. Gedvilo vestuvės buvo slaptos ir smagios

eimo pirmininkui Vydui Gedvilui vakar buvo dviguba šventė – jis paminėjo savo 54-ąjį gimtadienį ir atšoko vestuves. Išsiskyręs politikas vėl tapo vedusiu vyru. Jis Kaune susituokė su gyvenimo drauge 45 metų Jolanta Grizickaite.

V. Gedvilo ir J. Grizickaitės santuokos liudytojai Kaune buvo Seimo narys M. Bastys su žmona Renata (pora kairėje).  Asmeninis archyvas

Seimo pirmininkas slėpė planus antrą kartą kurti šeimą, tad to nežinojo nei daugelis kolegų politikų, nei žurnalistų.

Santuokos ceremonija įvyko Norvegijos konsulate Kaune. Jaunuosius sutuokė Civilinės metrikacijos biuro vedėjas Kęstutis Ignatavičius, liudininkai buvo vienintelis šioje šventėje dalyvavęs Seimo narys Mindaugas Bastys su žmona Renata.

Vestuvių puota buvo surengta netoli Kauno esančiame golfo klube „Elnias”.

„Man nepatinka pompastika. Aš duodu interviu tik todėl, kad esu viešas žmogus ir gerbiu „Lietuvos rytą”. Jei nebūčiau politikas, tikrai neatviraučiau.

Niekada nemėgau viešumo, nemėgau kalbėti apie asmeninį gyvenimą.

Savo jausmus ir kitus intymius dalykus visuomet norėjau pasilikti tik sau”, – vestuvių išvakarėse ištarė V.Gedvilas.

Pasveikinti jaunavedžių į golfo aikštyną vakar atvyko apie 40 svečių – draugai iš sporto pasaulio, jaunavedžių tėvai ir giminės.

Jaunieji sveikino jaunuosius

Vakar Kaune susituokęs garsus smuikininkas Vilhelmas Čepinskis su žmona Viktorija rado laiko surengti pusvalandžio trukmės koncertą Seimo pirmininko vestuvėse ir patys išvyko švęsti į „Via Baltica” restoraną prie greitkelio į Klaipėdą.

Po koncerto svečiai vakarieniavo ir mėgavosi gamta.

„Nenorėjau, kad vestuvės vyktų pagal įvairių pramogų prikimštą scenarijų”, – „Lietuvos rytui” pasakojo V.Gedvilas.

Bet vieną neįprastą pramogą svečiams, kurie vėliau apie vestuves kalbėjo kaip apie labai smagias, teko išbandyti – Seimo pirmininkas pakvietė pasigalynėti, kas toliau numuš golfo kamuoliuką.

Jau daug metų golfą žaidžiantis V.Gedvilas būtent dėl aistros šiai sporto šakai ir pasirinko tokią tuoktuvių vietą.

„Šie golfo laukai man – labai brangūs. Tai pirmasis Lietuvoje golfo klubas. Daug kas čia golfo lazdą į rankas paėmė pirmą kartą. Čia žaisti pradėjau ir aš”, – prisiminimais dalijosi buvęs garsus krepšinio treneris.

Pramogos – prieš vestuves

Nors vestuvėse nebuvo piršlio korimo, nuotakos nešimo per tiltą ar panašių papročių, prieš vestuves jaunieji, kaip dabar jau įprasta, atšventė paskutines viengungiškas dienas.

V.Gedvilas su draugais bernvakarį surengė netoli Trakų esančiame uždarame laisvalaikio klube „IDW La Esperanza Resort”.

J.Grizickaitė mergvakarį su draugėmis atšventė sporto, pramogų ir verslo centre „Forum Palace”.

Abiem – antroji santuoka

Praėjusių metų liepą oficialiai su pirmąja žmona Elena išsiskyrusio V.Gedvilo naują santuoką vakar įregistravo tik Civilinės metrikacijos biuro darbuotojas.

Santuokos sakramentą V.Gedvilas bažnyčioje priėmė su pirmąja žmona, todėl Jolantos prie altoriaus vesti nebegalėjo.

Kiokušino karatė čempionė Margarita Čiuplytė: „Stipriam vyrui stipri moteris turėtų būti įdomi“

Gretos Skaraitienės/ „Žmonės“ nuotr.  / Margarita Čiuplytė

Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

Pasaulio kiokušino karatė čempionė Margarita Čiuplytė (28) – nepaprastai moteriška, nors nuo jos smūgio, matyt, pargriūtų ne vienas vyras. Prieš kiekvieną kovą ji pasidažo, o raudonai lakuoti nagai jau seniai tapo savotišku sėkmę nešančiu talismanu. „Su lietuvaitėmis juokaujame: laimi ne tik stipriausios, bet ir – gražiausios, – kvatoja pasaulio čempionė. – Na, mėgstu aš tas moteriškas tuštybes! Patinka man ir pasipuošti, ir kartais po parduotuves palakstyti, ir pasidažyti.“

Po šių metų pasaulio čempionato prakalbai apie karjeros pertrauką. Ilgai ketini atostogauti?

Dalyvavau visuose čempionatuose iš eilės – kas dvejus ar ketverius metus. Poilsio visai neturėjau, nors... Šįkart nusprendžiau kurį laiką pailsėti, bet jau po savaitės pradėjau jausti, kad kažkas – ne taip. Tačiau treniruotės, kai nereikia ruoštis varžyboms, – ne tokios intensyvios, per jas psichologiškai mažiau save spaudi, mažiau reikalauji: kas nors neišėjo – ir tiek to. O prieš varžybas stengiesi iš paskutiniųjų: lipi, vertiesi per galvą. Tai labiausiai ir išsunkia... Dabar kurį laiką sportuosiu savo malonumui, o konkurentėms paliksiu šansų pasireikšti (juokiasi).

Tavo lygio sportininkei dar yra ko siekti?

Kiokušino karatė – ne olimpinė sporto šaka, tad pasaulio čempionatai mums – savotiškos lubos. Kol kas nelaimėjau absoliučiojoje įskaitoje, bet visi kiti titulai ir apdovanojimai jau sudėti į lentynas. Žinoma, motyvacija silpsta, imi galvoti: negi esu tokia egoistė, kad niekam kitam neužleidžiu vietos? Juk čempionės titulas – vienas, o norinčiųjų jį gauti, užlipti ant pakylos – šimtai. Kuo toliau, tuo motyvacijos paieškos tampa sudėtingesnės. Dabar trokštu ne būti stipriausia, o kuo labiau ištobulinti techniką, demonstruoti dar gražesnes, įdomesnes, techniškesnes kovas. Kad kuo mažiau būtų stumdymosi ir smūgių „šiaip sau“, o daugiau – tikslą pasiekiančių, nubloškiančių varžovę į nokautą ar nokdauną.

Prisipažinsiu: iš tokios žavios merginos lūpų tai skamba žiaurokai. Priešininkių negaila?

Bet juk tai – sportas! Čia kaip dirbantiems morge: pirmomis darbo akimirkomis gal ir nemalonu pjaustyti lavonus, bet po truputį pripranti. Kai ant tatamio praleidi ne vienus metus, į daug ką išmoksti žiūrėti be emocijų. Netgi – į nokautus ir nokdaunus. Žinoma, visada malonu, kai juos patiri ne tu, o ir pasitenkinimo sužeidus žmogų nejauti, tačiau džiaugsmas dėl gražiai laimėtos kovos – neišvengiamas.

Pačiai netekti sąmonės ant tatamio neteko?

Dar ne. To priežastis – sėkmė arba gera gynyba.

Ką tau reiškia būti geriausiai pasaulyje?

Nesuherojinu savo pasiekimų. Į visa tai žiūriu kaip į darbą: dirbu, o už savo darbą gaunu apdovanojimų, sulaukiu įvertinimų. Nesu didvyrė. O ir nesvarstau, kas pasaulyje kiečiausia, nesididžiuoju ir sparnų neužsiauginau. Mano pergalės jausmas turbūt toks pat, koks apima verslininką, po ilgų pastangų sudariusį pelningą sandorį ir uždirbusį milijoną.

Deja, jūs, sportininkai, milijonų iš titulų neuždirbate.

Deja, taip... Kol buvau jauna, apmaudo dėl to neliejau, bet dabar šiek tiek liūdna: juk įdedi labai daug pastangų, sportui atiduodi visą gyvenimą, o gyventi iš laimėjimų nelabai gali. Antra vertus, šioje situacijoje stengiuosi rasti pliusų: turiu galvą ir pati sugebu užsidirbti pragyvenimui. O kai neturėsiu jėgų ar sveikatos sportuoti, bent jau nepražūsiu – mokėsiu save išlaikyti.

Apie sportininkės karjeros pabaigą jau pagalvoji?

Mūsų sporte tie, kuriems per trisdešimt, laikomi senais, jau – vyresniosios kartos atstovais. Tokių, kurie profesionaliai sportuotų iki keturiasdešimties, – visai nedaug. Vyrai po trisdešimties dažniausiai karjerą baigia dėl traumų, moterys – dėl šeimos, vaikų.

Baisu ką ir sakyti: vieną akimirką gali atrodyti, kad jau – laikas, kitą – kad dar galiu ir noriu sportuoti. Prieš trejus metus irgi maniau: artėjantis čempionatas bus paskutinis, bet apsisukau ir vėl grįžau į sporto salę. Ne tu pats, o likimas turi nubrėžti ribą: gal ateis diena, kai nebesinorės sportuoti, o gal gyvenimas atsiųs mylimą žmogų, sukursiu su juo šeimą. Prieš penkerius ar dešimt metų būčiau sakiusi, kad dėl šeimos sporto neaukočiau, o dabar, manau, net nesusimąstyčiau. Labai tikiuosi, kad vieną dieną pajausiu, ar treniruotės, laimėjimai vis dar teikia džiaugsmo, ar įdėtas darbas, laikas, jėgos tenkina mano ego. Ar į treniruotes vis dar skraidau, o gal tai tampa sunkia pareiga?

Tavo draugai – visi iki vieno iš karatė pasaulio?

Neturiu daug draugų. Nors esu gana lengvai bendraujanti, ryšių visai nemoku palaikyti: nepaskambinu, pamirštu gimtadienius, nepasveikinu. Kas nori su manimi draugauti – draugauja (šypsosi). Turiu bičiulių ir iš karatė pasaulio, ir iš mokyklos laikų. Puikiai sutariu su metais vyresne seserimi Jovita.

Tavo sporto šaka – itin nemergaitiška: mėlynės, aptrankyti krumpliai, nutrintos rankos.

O man atrodo, kad moteriškų sporto šakų apskritai nėra. Šokiai? Gimnastika? Kaip pažiūrėsi: pirštai mėlyni, kojos nubrozdintos, nuo buomų mergaitės krinta, kojas plėšo, drasko – kur jūs matote moteriškumą? Kad ir apie kokią sporto šaką kalbėtume, ten, kur profesionalumas, ten kartu ir – juodas darbas, bet žiūrovai paprastai jo nemato.

Margarita Čiuplytė

Mykolo Romerio universiteto Policijos fakultete Kaune baigei teisę ir policijos veiklą, paskui porą metų dirbai policijos sistemoje, bet iš jos pabėgai. Nepatiko?

Iš profesijos turėčiau būti kriminalistė, bylų tyrėja ar nepilnamečių inspektorė. Vis dėlto esu toli nuo viso to – iš prigimties man svarbi taika pasaulyje, harmonija. Nuolat dirbti, kai yra konfliktinės, neigiamų emocijų kupinos situacijos, tiesiog negalėčiau.

Po studijų dirbau pedagoginį darbą: policijos mokykloje mokiau pareigūnus taktikos, šaudymo ir kovinio pasirengimo. Kaip į mane reagavo vyrai? Vyrams nepatinka moterys, kurios dirba vyriškus darbus, nes jiems atrodo, kad moterys viską gauna lengviau: „Ai, moteris...“ Man konfliktų išvengti pavykdavo.

Tačiau nuolat galvojau apie trenerės darbą. Pykstu ant gyvenimo ir jo taisyklių: mes gyvename trumpai, sulaukę vos septyniasdešimties jau sukame ratus apie vaistines, o vis tiek visą gyvenimą privalome dirbti. Kai žiemą į darbą išeidavau ir grįždavau su tamsa, man atrodė, jog tai – pati paprasčiausia vergystė. Vergauju dėl ko? Dėl pinigų? Tikrai ne dėl milijonų. Man atrodė, kad dirbti su vaikais paprasčiau: darbas – po pietų, alga – panaši, o ir laiko asmeninėms treniruotėms lieka. Norėjau leisti sau gyventi, o ne vergauti. O jei vergauti ir nematyti dienos, tai tik dėl įkvepiančios idėjos, dėl mėgstamo darbo. Taip atsidūriau Vilniuje, tapau trenere.

Treniruoji ne tik vaikus, bet ir moteris. Kokios moterys siekia sužinoti karatė paslaptis?

Vis mažiau moterų ateina išmokti apsiginti. Dabar jos ieško alternatyvių būdų sportuoti, jei nusibodo treniruokliai sporto salėje ar aerobika. Anksčiau moterims atrodė, kad, atėjusios į karatė, jos turės trankytis, draskytis, lieti kraują, nors iš tikrųjų mes tik treniruojamės, liejame prakaitą, dailiname figūras, išliejame susikaupusią agresiją, tobuliname techniką, siekiame diržų.

Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo žiauri istorija, kaip vienas bušido meistras spyrė pro šalį einančiai merginai į galvą. Ar sportas gali žmogų priversti elgtis agresyviai?

Nežinau, kokia buvo situacija: žmogus vartojo alkoholio ar ne – nuo to daug priklauso. Kiokušino karatė draudžiama demonstruoti emocijas. Vaikus mokau, kad šie privalo visada likti ramūs, – juk baltas kimono ir reiškia ramybę, lygybę, kuklumą, pagarbą kitam. Mūsų sporto šakoje skiriasi tik diržo spalva, bet ji visiškai nereiškia, jog esame stipresni, galingesni, geresni, o rodo vien tik mūsų žinias. Įgijęs daugiau žinių turi teisę vadovauti, ir tokį žmogų būtina gerbti. Nuo mažų dienų stengiamės vaikams įdiegti pagarbą kitam, santūrumą, ir labai tikiuosi, kad apie mūsų karatistus panašių istorijų neskaitysime.

O tau pačiai visada pavyksta suvaldyti emocijas?

Daug kas sako, kad esu rami, bet iš tikrųjų aš – gana emocionalus žmogus, ir gyvenime visko pasitaiko. Jei kas nors išveda mane iš kantrybės, galiu ir paisterikuoti, bet stengiuosi tai daryti vadovaudamasi protu. Žinoma, tarp savų kartais leidžiu sau daugiau (šypsosi)... Ir įsiutinti mane labiau gali smulkmenos nei rimti dalykai: jei diena buvo prasta, galiu supykti net už tai, kad kas nors užlipo ant kojos.

O moteriškai apsiverkti irgi moki?

Kartais verkiu, ir vėl – dėl paprastų dalykų. Nesu didelė verksnė, bet galiu apsiverkti net ir žiūrėdama filmą. Žinoma, kaip ir kiekviena moteris, greičiausiai šluostysiu ašarą dėl nelaimingos meilės, vyro, išsiskyrimo su juo. Tiesa, dėl to verkiau jau senokai: nėra vyro – nėra ašarų (kvatojasi).

Sakoma, kad vyrai bijo stiprių moterų...

Vieni turbūt bijo, kitiems tokios patinka. Manau, stipriam vyrui stipri moteris turėtų būti įdomi, o tie, kurie turi kompleksų ir nepasitiki savimi, greičiausiai ieškos silpnesnių už save – kad jaustųsi stipresni, kad jaustųsi tikri vyrai.

O kur šiais laikais rasti stiprių vyrų?!

Yra jų, tik reikia sutikti (šypsosi). Man patinka vyrai, kurie imasi iniciatyvos, sprendžia šeimos ar kitus svarbius klausimus, ištikus krizei nesutrinka ir moteriai leidžia atsipalaiduoti, nusiraminti.

Prieš porą metų įteikdama valstybinį apdovanojimą Prezidentė tau pašnibždėjo: „Smagu, kad yra moterų, kurios gali viską.“ Tokia ir esi?

Kiekviena moteris gali viską padaryti pati, kiekviena gali nugyventi gyvenimą viena, be vyro, o vyras – be moters, bet tada gyvenimas neįdomus, juk kartais taip gera, kai kažkas kitas iš meilės kažką padaro dėl tavęs!

Viktorija Mauručaitė ir Artūras Butkevičius: „Esame lyg Adamsų šeimynėlė“

Teodoro Biliūno nuotr.  / Artūras Butkevičius, Viktorija Mauručaitė ir jos dukra Gabrielė su vaikinu Mantu

Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

Ji – žinoma dainininkė, jis – jos vadybininkas. Juodu kartu – trylika metų, tačiau santuokai iki šiol taip ir nesiryžo. Viktorijos Mauručaitės (35) ir jos sužadėtinio (jau pastaruosius penkerius metus!) Artūro Butkevičiaus (45) gyvenime netrūksta nei druskos, nei pipirų: jei pykstasi – pykstasi kaip šuo su kate, jei šaiposi vienas iš kito – šaiposi nerinkdami žodžių. Savų prieskonių, be kurių neišsisuksi, gyvenimui suteikia didžiausias poros džiaugsmas – jau beveik suaugusi dukra Gabrielė (18) ir mažoji Angela (1).

– Prieš keletą mėnesių Artūras užsiminė, kad vėl grįžta prie vadybininko pareigų ir rūpinsis Gabrielės karjera. Dukra seks mamos pėdomis?

Gabrielė: Galima ir taip sakyti. Nors kai anksčiau kas nors klausdavo, ar noriu dainuoti ir būti panaši į mamą, purtydavau galvą: „Tik – ne tai!“ Dainuoti visada norėjau, bet svarbiausia – ne kaip mama. Žinote, mama dainuoja kažkaip mamiškai (juokiasi).

Viktorija: Kartais Gabrielei siūlau padainuoti kai ką iš mano repertuaro, bet ji nesutinka: „Oi, ne!“ Maždaug – pati ir dainuok. Giliai širdyje gal kiek ir liūdna, bet puikiai suprantu, kad Gabrielė turi savo skonį, o ir laikai, muzika sparčiai keičiasi.

Kartais Gabrielei siūlau padainuoti kai ką iš mano repertuaro, bet ji nesutinka: „Oi, ne!“ Maždaug – pati ir dainuok.

Artūras: Pagal kai kuriuos parametrus dukra jau senokai pralenkė mamą: Viktorija daugelį metų darė įspūdingą solinę karjerą, tačiau Gabrielė jau yra dalyvavusi „Radiocentro“ apdovanojimuose, „Išsipildymo akcijose“, net „Siemens“ arenoje ne kartą dainavo...

Viktorija: Gali įsivaizduoti, o aš – nė karto (juokiasi)!

– Gabrielei siekti svajonės turėtų būti paprasčiau: šalia yra puiki patarėja, vadybininko toli ieškoti taip pat nereikia.

Viktorija: O tu jos paklausk, ar paprasčiau! Čia ta pati istorija kaip apie batsiuvį be batų... Nesvarbu, kad šalia – žmonės, kurie daugelį metų buvo ir yra arti scenos, – vaikas, vargšelis, priverstas pats kapanotis. Juk kiek turėjo koncertų, daugeliu Gabrielė pasirūpino pati – dabartinis jaunimas gali viską: nebijo parašyti, ko reikia ir kur reikia, pasisiūlyti, kam reikia.

Gabrielė: Kaip matote, gyvenu su vadybininku ir dainininke, o naudos nedaug – kažkodėl apie mane vis tiek niekas nežino (juokiasi)...

Artūras: Su savais dirbti sunku, jiems keliami visai kitokie reikalavimai. Bet kaip daryti nesinori, padaryti iškart labai gerai nelabai išeina. Galbūt dėl to kalti mano paties kompleksai: man visada buvo sunku kam nors siūlyti pirkti savą žmogų. O ir nesinori, kad visiems atrodytų, jog prakišinėju savus. Todėl procesas šiek tiek stringa, nors džiaugiuosi, kad jis apskritai prasidėjo. Puikiai suprantu, jog su kitu vadybininku Gabrielė daug greičiau suklestėtų nei su manimi.

– O tu, Viktorija, grįžti į sceną nesvajoji?

Viktorija: Scena – tai priklausomybė. Nežinau, ką reiškia vartoti narkotikus, bet, įsivaizduoju, poveikis – panašus: tau jos reikia ir reikia.

Keletą metų Artūras vis kartojo: „Pavargau nuo muzikos – atstok nuo manęs.“ Tuo metu jis galėjo dirbti nors ir vadybininku alaus darykloje, kad tik būtų galėjęs pabėgti nuo muzikos. Bet visai neseniai, prieš keletą mėnesių, vidury nakties pakėlęs galvą nuo kompiuterio staiga pareiškė: „Noriu grįžti į muziką.“ Tik štai suvokiu, kad jam norisi ko nors naujo, gaivinti mano karjerą visai neįdomu. Manyje vis dar gyvas noras dainuoti, tačiau puikiai suprantu, kad pertrauka buvo ilga, per tą laiką daug kas pasikeitė. Vis dėlto žmonės dar skambina, rašo, klausia, ar aš dainuoju.

Bet iš Artūro jau nieko nelaukiu. Dar prieš keletą metų jis pasistengė įkalti man į galvą, kad esu niekam neįdomi. Turbūt nebeturėjo kur dėtis, tad dėjo iš esmės. Ilgai prisiminsiu...

Viktorija Mauručaitė su šeima

Artūras: Akivaizdu, jog rizikavau gyvybe (juokiasi)! Bet ar aš tikrai taip sakiau? Daug ko nepamenu, o kai žmogus nuolat kartoja, kad taip sakiau, imu tikėti. Kita vertus, Viktorija jau dvidešimt metų dainuoja – kiek galima? Dvidešimt metų... Na, gerai, pavadinkime tai menopauze (kvatoja).

Viktorija: Bet aš nepalikau scenos, vis dar koncertuoju privačiuose vakarėliuose! Sakykime, šiuo metu atostogauju... Piešiu su scena susijusius norus, svajones, nors ir privalau pripažinti, jog po truputį senstu: turiu savo poreikių, norų, viziją, darausi labai reikli...

Artūras: ...taip taip, kabinėjasi prie kiekvienos smulkmenos.

– Žiūriu, kalbėdami vienas apie kitą žodžių į vatą nevyniojate...

Viktorija: Esame lyg Adamsų šeimynėlė: šaipomės vieni iš kitų, talžome liežuviais. Ir taip yra visada, ne tik, kai kalbame apie muziką.

Man visada buvo sunku kam nors siūlyti pirkti savą žmogų. O ir nesinori, kad visiems atrodytų, jog prakišinėju savus, – sako Artūras.

Artūras: Kartais taip norisi viską, ką kalbame, įrašyti ir paskui paleisti į eterį – žmonės turėtų iš ko pasijuokti ir ką pakomentuoti...

Viktorija: Kažkada, labai seniai, Artūrui siūliau įrengti namuose kameras ir parodyti žmonėms tikrą realybės šou – įsivaizduoju, būtume neprastai iš to pasipelnę.

Artūras: Būtume lietuviški Osbourne’ai. Kartais gimsta tokių minčių, kad darosi gaila, jog laikui bėgant visa tai užsimirš. Štai anądien su Viktorija namuose keptuvėmis žaidėme tenisą – argi ne smagu?!

Viktorija: Vaikėjame, senstame...

– Sunku sau pripažinti, kad viskas aplinkui keičiasi, išties po truputį senstame?

Viktorija: Viduje sunku suvokti, kad Gabrielė – jau didelė ir kad pagal nusistovėjusius kanonus turėčiau būti subrendusi, rimta mama. Bet man taip neišeina, nors stengiuosi. O ir Artūras niekaip nepasensta. Kitą kartą netgi pykstu už tai, kad į kai kuriuos dalykus žiūri atsainiai, kartais elgiasi labai nerimtai – jis gi vis tiek jau diedelis. Oi, atsiprašau – jaunas tėtis (šypsosi).

– Pastaruosius keletą metų šeimininkaujate Kauno klube „Embassy“. Avantiūra nerti į naujus vandenis pasiteisino?

Viktorija: Aš, tiesą sakant, jau pavargau. Ir labiausiai pavargau nuo nesikeičiančio maršruto Vilnius–Kaunas, nuo gyvenimo „ant lagaminų“. Iš tikrųjų nė vienas tiksliai net nežinome, kur tikrieji mūsų namai – Vilniuje ar Kaune.

Artūras: O man atrodo, kad tai, kaip gyvename, mūsų kasdienybei suteikia daugiau energijos, spalvų, geros nuotaikos. Gyvendamas viename mieste – kad ir koks jis būtų didelis ar gražus, esi priverstas įsisukti į to miesto rutiną. O mums net banaliausias apsipirkimas parduotuvėje niekada nebūna vienodas – tai darome vis kitame mieste, kitoje krautuvėje, ir visai neatsibosta. Žodžiu, pasiklydę miestuose...

Viktorija: Po ilgo darbo savaitgalio namo grįžtame kaip į kurortą – bent mane apima toks jausmas. Pas mano tėvus Kaune nėra blogai, ten – taip pat mūsų namai, bet juose galioja kitos, ne mūsų, taisyklės. Kadangi galvojame Kaune atidaryti antrą klubą, kartais Artūrui užsimenu, ar nevertėtų čia kraustytis visam laikui. Nuolatiniai važinėjimai išbalansuoja. Ar gali patikėti, jog su visais daiktais į septynvietį miniveną mes nebetelpame! Vasarą į Palangą mus ir mūsų daiktus Artūras suveža per tris kartus (juokiasi). Kita vertus, nepaaiškinamas dalykas, kodėl mes iki šiol taip gyvename. Lygiai taip pat, kaip nepaaiškinama ir tai, kodėl gyvename kaip batsiuviai be batų.

– Kaip ir tai, kodėl iki šiol nenužingsniavote prie altoriaus!

Artūras: Laukėme šito klausimo...

– Ir turite į jį atsakymą?!

Artūras: Žinoma, turime! Mano ponia yra labai išranki, jai bet kas netinka.

Artūras Butkevičius ir Viktorija Mauručaitė

Viktorija: Artūras kas antrą dieną mane erzina: „Eime susirašyti, eime susirašyti...“ O aš šitaip nenoriu! Didelių vestuvių man nereikia, bet noriu gražios šventės: gražaus oro, gražios suknelės, batelių, šukuosenos, geros nuotaikos, draugų, skanaus maisto, gardžių gėrimų. Man nereikia pilies – tik šventės.

Artūras: O aš noriu ją nusitempti, pasirašyti, išeiti, ir viskas. Koks gi skirtumas, kur ir kaip pasirašyti!

Gabrielė: Užtat aš noriu, kad vestuvės būtų didelės ir apie jas išgirstų visi. Žinau net, kas galėtų žiedlapius barstyti, – juk turime Angelą.

– Artūrai, užsispyręs tylėsi, kai moterys šitaip reikalauja šventės?

Artūras: Ką man daryti, jei noriu visko kuo paprasčiau?

Viktorija: Bet tu juk supranti, kad paprasčiau nebus (kvatoja)! Beje, prieš pusantrų metų, kai dar laukiausi Angelos, draugai mūsų vos „nesutuokė“. Gimtadienio proga liepė pasiimti pasus ir daiktus vienai nakčiai. Spėliojome, kur mus išsiųs, tačiau apie zaksą nieku gyvu nepagalvojome.

Artūras: Bet įvyko didelė nelaimė: jaunikiui tas rytmetis išaušo labai sunkus. Toks sunkus, kad atvažiavęs prie santuokų rūmų net negalėjo pajudėti (juokiasi). Iš tikrųjų man buvo taip bloga, kad nebesugebėjau net iš automobilio išlipti. O gaila: būtume susituokę ir apie jokias šventes nebereikėtų galvoti, kalbėti.

Viktorija: Pirmoji naktis buvo, o vedybų – ne (kvatoja)...

Artūras: Bet juk statusas „ilgametis sužadėtinis“ irgi nėra blogai!

Viktorija: O aš jam vis primenu, kad per tuos sužadėtuvių metus jau penkiskart turėjo man iš naujo pasipiršti. Nors „sužadėtinė“ man irgi gražiau skamba nei „žmona“...

Artūras: Paradoksas – abu norime susituokti, muzikantus turime, aparatūrą – taip pat, pamergės ir gėlių barstytojos irgi jau yra, o vestuvių, kaip nėra, taip nėra.

Kai gimė Gabrielė, buvau per jauna: patirties nėra, ambicijų daugiau nei proto. Kita vertus, niekas nesikeičia: viena lepūnėlė užaugo, kita – neką mažesnė – auga.

– Gabrielė pasišaipė, kad jūsų namuose visada būna taip, kaip nori mama...

Viktorija: Ne visada, bet dažnai. Pastaruoju metu dėl daug ko nuleidžiu rankas, pavargau ginčytis, kovoti – kiek galima? Galiausiai Artūras vis tiek tyliai padaro taip, kaip jam reikia. Ypač – pastaruoju metu. Vakar jau sakiau, kad per daug sau leidžia ir kad vieną dieną susiimsiu – bus jam. Grįšiu aš į savas vėžes...

Su Artūru esame labai skirtingi. Aš turiu išsisakyti, gal net išsirėkti, negaliu tylėti ir viduje laikyti to, kas kelia nerimą, o štai Artūras priešingai – tyli. Kai reikia spręsti vieną ar kitą klausimą, turiu jį kamantinėti, klausti, kas, kaip ir kodėl. Tačiau kad ir kaip sunkiai sektųsi, visada stengiamės rasti aukso vidurį. Žinai, vieni mūsų draugai prieš daug metų sakė, kad mudu su Artūru ilgai kartu neišbūsime, taip bendraudami greitai išsiskirsime. Tačiau kad ir kaip gaila ar linksma būtų, mes jau trylika metų kartu, o štai ta pora išsiskyrė.

– Viktorija, Gabrielę pagimdei būdama labai jauna, jai dabar – aštuoniolika, mažajai Angelai – vos metukai. Šias dvi patirtis įmanoma palyginti.

Viktorija: Na, jos panašios, bet ir labai skirtingos. Dabar esu subrendusi moteris, žinanti, ko noriu iš gyvenimo, suvokianti, kaip daryti kai kuriuos dalykus. Kai gimė Gabrielė, buvau per jauna: patirties nėra, ambicijų daugiau nei proto. Kita vertus, niekas nesikeičia: viena lepūnėlė užaugo, kita – neką mažesnė – auga.

– Artūrai, tėvystė tau taip pat kitokia, juk tavo dukrai Indrei iš pirmosios santuokos – jau šešiolika.

Artūras: Laikas greitai bėga, išmoksti daug ką vertinti kitaip. Visai kaip su senais animaciniais filmukais: vienaip juos žiūrėjome vaikystėje, kitaip suprantame dabar, tada matėme vienokius niuansus, dabar įžvelgiame visai kitą prasmę. Metams bėgant sukrauname patirties bagažą, išsiugdome kantrybę, net į vaiko zyzimą žiūrime kitaip – tai netrukdo, neerzina. O koks malonumas ir džiaugsmas išlyginti mažytį vaiko drabužėlį!

Viktorija: Artūrui tinka būti tėčiu. Jiedu su Angela drąsiai lieka dviese ir puikiai susitvarko. Tiek to, pasakysiu komplimentą: Artūras iš tų, kuriems žodis „sauskelnės“ nekelia siaubo...

Artūras: Taip taip: tėtis, kuris su malonumu plauna dukros kakiukus (kvatoja). Bet rimtai: viską, kas susiję su dukra, darau išsišiepęs – kitaip neišeina. Tėvystė veža, kai suvoki, koks nuostabus kūrinys yra vaikai.

– Artūrai, tave supa vienos moterys. Su jomis turbūt ne visada lengva?

Viktorija: Jis net darbe stengiasi, kad suptų vien moterys (šypsosi).

Artūras: Mūsų šuo, ir tas – kalė (kvatoja)... Net auginant du degučius po kurio laiko išaiškėjo, kad visai jie – ne berniukai. Visą gyvenimą buvau ir esu pagerbtas tarp moterų. Ar sunku su jomis? Žinoma, nelengva, bet žinau viena: man su jomis faina.

Viktorija: Artūras turi geležinę kantrybę, jį tai gelbsti. O ir ką tu, Artūrai, be mūsų darytum? Didžiosios gyvenimo džiaugsmo dalies netektum!

Artūras Butkevičius ir Viktorija Mauručaitė

– Artūrai, kai tapai Viktorijos šeimos dalimi, Gabrielei tebuvo penkeri. Jus sieja tėčio ir dukros santykiai ar esate tiesiog geri draugai?

Gabrielė: Artūras labai norėtų išgirsti, jog jis man – kaip tėtis, bet dabar iš principo taip nesakysiu (juokiasi).

Viktorija: Iš tikrųjų jie – draugeliai. Būna, dviese pasikalba, susitaria, ir aš net nenutuokiu apie ką. O kai dviese ko nors neišsprendžia, Gabrielė ateina pas mane ir skundžiasi, kad Artūras to ar ano nepadarė.

Artūras: Žinok, kur kas smagiau draugauti su Gabrielės draugėmis nei Viktorijos (juokiasi).

Viktorija: Rupūže tu, mano draugės įsižeis! Na, palauk, užkursime mes tau pirtelę...

Kaip matai – nieko rimto. Kartais mane tai gąsdina. Norėčiau būti ideali moteris: anksti keltis, ruošti šeimai pusryčius, daryti mankštą, visus aplakstyti, apšokinėti. Vis dėlto veikla, įvairios mus supančios aplinkybės stipresnės už šį mano norą.

Artūras: Tarė moteris, kuri dešimt metų nėra ruošusi pusryčių (juokiasi).

Viktorija: Bet aš tikrai noriu, nors net Angela, rodos, tam priešinasi – parpia sau iki vidurdienio ir nemato prasmės keltis anksčiau.

Filmo „Pagirios Las Vegase“ aktorius Justinas Bartha pasipiršo savo mylimajai Liai Smith

Filmo „Pagirios Las Vegase“ aktorius Justinas Bartha (34), kuris komedijoje įkūnija Dougą, susižadėjo su savo širdies drauge Lia Smith, pranešė „Us Weekly“.

Šaltinis žurnalui pasakojo, kad aktorius pasipiršo savo merginai, kuri yra sporto klubo instruktorė, per atostogas „Post Ranch Inn“ kurorte, Kalifornijoje.

„Jie yra pati nuostabiausia ir mieliausia pora, kokią tik galima sutikti. Lia buvo nustebinta Justino iniciatyva. Jis suorganizavo kelionę, nupirko sužadėtuvių žiedą ir priklaupė ant vieno kelio – viskas taip tobula“, – pasakojo šaltinis.

Laimingoji porelė savo santykius paviešino 2013 sausį, kuomet įsimylėjėliai buvo fotografų užfiksuoti meiliai besiburkuojantys per atostogas Havajuose. Pora susipažino sporto klube, kur L.Smith vedė pileso užsiėmimus, o Justinas buvo vienas iš tų, kuris dalyvavo užsiėmime.J.Bartha prieš tai susitikinėjo su Ashley Olsen. Pora išsiskyrė  2011 metų kovą.

Ozzy ir Sharon Osbourne‘ai drauge pasirodė ant raudonojo kilimo Los Andžele

Grupės „Black Sabbath“ lyderis Ozzy Osbourne'as ir jo žmona Sharon pamiršę kelis mėnesius trukusius nesutarimus šeštadienį Holivude drauge žengė raudonuoju kilimu.

Pastaraisiais mėnesiais sklandė gandai, kad Osbourne‘ų santuoka išgyvena sunkų etapą ir kad jie gyvena atskirai, nes rokeris vėl ėmė gerti ir vartoti narkotikus.

Tačiau šį šeštadienį jiedu drauge pasirodė iškilmingame renginyje Los Andželo gėjų ir lesbiečių centro naudai.

Ozzy buvo nufotografuotas bučiuojantis žmonai į skruostą, be to, pora pozavo drauge su dukra Kelly.

Metinis iškilmingas vakaras „An Evening With Women“ įvyko viešbutyje „The Beverly Hilton“.

Anksčiau šeštadienį pora buvo pastebėta kartu pietaujanti „Polo Lounge“ tame pačiame viešbutyje.

Lietuvos atstovas „Eurovizijos 2013“ konkurse Andrius Pojavis grįžo į Lietuvą

Sekmadienio popietę Vilniaus oro uoste nusileido Lietuvos atstovo „Eurovizijos 2013“ konkurse Andriaus Pojavio lėktuvas. Vyras iš Švedijoje vykusio konkurso grįžo per Daniją, Kopenhagą.

Iš Malmės A.Pojavis ir visa Lietuvos delegacija išvyko apie 9 valandą ryto Švedijos laiku. Delegacijai skirtu autobusu lietuviai persikėlė per Malmę ir Kopenhagą jungiantį tiltą. Vos po 20-ies minučių dainininkas jau buvo oro uoste, iš čia jo lėktuvas kilo 12:10 val. Švedijos laiku.

Skrydžio trukmė – 1,5 valandos. 14:40 val. A.Pojavis jau nusileido Vilniuje, kur jį pasitiko gausus žiniasklaidos atstovų ir gerbėjų būrys.

Andrius Pojavis džiaugėsi, jog jį palaikė italai, tačiau nesuprato, kodėl už jį nebalsavo anglai ar airiai. Kalbėdamas apie ateities planus atlikėjas juokavo: „Atsakysiu į kelis klausimus, o paskui eisiu iš oro uosto.“

Susitikimo su žiniasklaidos atstovais metu dainininkas tikino, kad Lietuva jau laimėjo. „Juk tris kartus iš eilės patekti į finalą yra labai gerai, tai laimėjimas. Gaila tų trylikos šalių, kurios šįmet į finalą nepateko“, – kalbėjo dainininkas.

Andrius Pojavis juokavo, kad jis nepajuto didesnio dėmesio, tačiau dėmesio iš moterų jis tikisi Lietuvoje.

Artimiausias kelias dienas jis žada praleisti kartu su Lietuvoje gyvenančia šeima. Vėliau grįš pas žmoną su vaikais į Italiją, Milaną. Šiuo metu labiausiai nori ilsėtis.

Dainininkas buvo maloniai nustebintas ir gerbėjų – keli vaikai susitikimo metu jam įteikė gėlių. Pasitikti A.Pojavio atvyko ir artimieji, ir kolegos – LRT darbuotojai, Martynas Tyla.